Mes esame katalonai!

Svetimšaliai, atvykę į Ispaniją, neretai nustemba supratę, kokia kultūriškai nevienalytė yra ši šalis. Lėktuvui nusileidus Barselonoje, retas pagalvoja apie beveik neapykantą, tvyrančią tarp „ispanų“ ir katalonų bei Madrido ir Barselonos (nebent atvykėlis – futbolo sirgalius), dar rečiau susimąstome apie galimas istorines paraleles tarp Lietuvos ir Katalonijos.

Šias paraleles pastebi ne tik lietuviai, bet ir katalonai (žinoma, tie, kurie žino, kur yra Lietuva. Kiti, įtariai apžiūrėję pasą ir išsiaiškinę, jog jau senokai esame ES, tik tyliai numykia apie tai, kad tų ES narių tiek daug, jog sunku ir suskaičiuoti...). Maža valstybė kitos šešėlyje, su savo istorija ir kalba, kurią, beje, mėginta uždrausti.

Tai, kad Barselona – kosmopolitiškas miestas, o patys katalonai gerokai paveikti Viduržemio jūros kultūros, lėmė istorija – šias teritorijas maždaug septintame amžiuje prieš Kristų kolonizavo graikai, vėliau čia savo miestus steigė kartaginiečių ir finikiečių pirkliai. Vėliau dabartinės katalonų žemės atiteko Romos imperijai. Provincijos, besidriekiančios nuo Pirėnų iki Kartaginos, centru tapo ir savo pavadinimą jai „paskolino“ Tarraco miestas (dabartinė Taragona). Po krikšto šis miestas tapo arkivyskupijos centru. Todėl šiandien čia atvykę turistai gali išvysti įdomius istorijos ir architektūros derinius, tokius kaip senovinio cirko griuvėsiai su viduryje išlikusiais bažnyčios pamatais – sakoma, kad šioje arenoje buvo nužudytas šventasis, kurio garbei vėliau iškilo ši bažnyčia.

Romos kultūra paliko ryškų įspaudą Katalonijos kultūrai – įdiegtas įstatymų kodeksas, paplito lotynų kalba, įtvirtinta romėniška valdymo struktūra. Žlugus Romos imperijai, Katalonijos žemės atiteko vestgotams, vėliau – arabams. Nuo VIII a. pastaruosius išstūmė frankai, žemių administraciją koncentruodami Barselonos mieste, atkovotoji teritorija pavadinta Barselonos grafyste. XII a. įvyko istorinė unija – Katalonijos valdovui vedus Aragono (dabartinė vakarinė Ispanijos dalis) karalienę, šios šalys susivienijo po Aragono karūna. Tęsėsi šlovinga karinė ekspansija – XV a . Katalonijos-Aragono (nors pasakodami savo istoriją katalonai neretai Aragoną yra linkę pamiršti. Ko, beje, nepamiršta Aragono gyventojai) karalystė prisijungė net Neapolį.

Tačiau išsekinta karo bei epidemijų XV a. karalystė pasirašė dar vieną uniją – Aragono karalius vedė Kastilijos karalienę Izabelę. Ir jei daugeliui ispanų nuo šio laikotarpio su Amerikos atradimu prasideda aukso amžius, neturėdama savo monarchų, prekybai persiorientavus iš Viduržemio jūros į Atlantą, Katalonija skurdo. XVIII a. po karo dėl Ispanijos karūnos ir nesėkmingo mėginimo atsiskirti, regionas galutinai inkorporuotas į Ispanijos valstybę – iš viešojo gyvenimo išstumiama net katalonų kalba.

XIX a. – renesansas tiek katalonų kalbai, tiek kultūrai, tiek ekonomikai. Spartėjant industrializacijai Katalonija tampa turtingiausiu Ispanijos regionu. Šiuo metu vyksta intensyvi imigracija iš kitų Ispanijos vietų, ypač iš pietų. Todėl kai kuriuose miestuose egzistuoja atskiri rajonai, kuriuose kalbama kapota Sevilijos ispanų tarme. Tuo metu Ispanija išgyvena nuosmukį, tad savarankiškai ir turtingai Katalonijai po truputį suteikiama daugiau laisvės. Antroji respublika regionui pažadėjo autonomiją ir per itin trumpą laiką buvo išsirinktas prezidentas bei suformuoti valdymo organai, tačiau pilietinį karą laimėjus frankistams katalonai ne tik neteko autonomijos – buvo uždraustas viešas kalbos vartojimas, imtasi represijų prieš politinį, visuomenės elitą. Dar ir šiandien vyresnio amžiaus žmonės pamena laikus, kuomet savo gimtąja kalba galėdavo pasikalbėti tik paslapčia namuose ar tokiose originaliose vietose kaip darbovietės tualetuose.

Mirus Frankui, Katalonija atgavo turėtas teises, kurias nuosaikiai plėtė. Ispanijai įstojus į ES, būtent šis regionas itin aktyviai propagavo idėją, jog būtina daugiau teisių suteikti regionams. Dabar katalonai turi savo prezidentą, parlamentą, perskirsto didelę dalį savo biudžeto ir derasi su ES. Kas toliau? Žinant posakį, jog geras katalonas nemėgsta ispanų, išvydus, kaip rugsėjo 11 d. (minint ne bokštų dvynių žūtį, o Diadą – dieną, kuomet 1714 m. Barselona pasidavė Ispanijai) mieste pleška Ispanijos vėliavos, bei atsidūrus futbolo stadione, kai „Barca“ lošia prieš Madrido „Realą“ , nejučia pagalvoji - visko gali būti.

Todėl šiandien nenuostabu, su kokiu uolumu katalonai kovoja už „katalonybę“ – ispanų kalba išstumiama tiek iš mokyklų, tiek iš televizijos ir radijo, nemokamai rengiami katalonų kalbos kursai ir netikėtai, ieškantys darbo, priversti ją išmokti. Viena vertus, kasdienėje buityje tai gali erzinti (na kodėl studijuojantys ispaniškai programas gauna katalonų kalba?), kita vertus, kelia susižavėjimą – regis, pasididžiavimo tuo, kas esame, Lietuvoje gerokai trūksta.

O kiekvienam atvykėliui nepakenktų įsidėmėti keletą paprastų frazių. Bent jau todėl, kad čia tai – labai vertinama:

Labas – hola
Ačiū – gràcies
Viso – adéu

Genetiškai modifikuoti produktai: ar greitai visi turėsime valgyti menkę?

Policijos nuo savo žemės nuvaryta Paragvajiečių šeima

Silvino Talaveros

Vaikai, augantys greta Sojos respublikos

Laukas

Regis europiečių nepasitikėjimas genetiškai modifikuotais produktais (GMO) menksta - Europos Komisija nutraukė 12 metų trukusį moratoriumą ir leido ES auginti pašarines genetiškai modifikuotas bulves, tad dabar Sąjungoje jau leidžiama sėti du GMO: kompanijos „Monsanto“ kukurūzus, jau auginamus Slovakijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje bei Lenkijoje, ir naująją kompanijos „BASF“ bulvių rūšį.

Ši bulvių veislė bus naudojama krakmolo, reikalingo popieriaus pramonėje, gamybai bei pašarams. Daugiausia debatų kyla dėl kitos šios bulvių veislės savybės – įdiegto atsparumą antibiotikams lemiančio geno. Austrijos politikai jau paskelbė, jog pradėtas rengti nutarimas neleisti šių bulvių auginti Austrijoje. Tokią pat poziciją išreiškė ir italai.

Tiesa, GMO ES jau nėra jokia naujiena – leidžiama importuoti genetiškai modifikuotą medvilnę, soją, kukurūzus, rapsus bei kai kuriuos mikroorganizmus. GM kukurūzus Lietuvoje norėjo auginti „Monsanto“ kompanija, kurios prašymas jau buvo atmestas du kartus.

Viena iš pagrindinių priežasčių neįsileisti jokių GMO į šalį – baimė dėl ekologiškų ūkių likimo ir gyventojų pasipriešinimo. GMO „kaltinami“ sukeliantys apsigimimus, nevaisingumą, „užkrečiantys“ kitus augalus ir pan. Kita vertus, GMO šalininkai tikina, jog genetinis modifikavimas gali padėti išvengti perdėto chemikalų vartojimo bei praturtinti produktus medžiagomis, kurių jie paprastai neturi. Akivaizdu, jog „Frankenmaistu“ vadinamų GMO poveikis sukelia ne mažesnes diskusijas nei visuotinis atšilimas.

Tačiau trumpam pamirštant chemines-medicinines diskusijas apie tai, ką daro ir ko nedaro GMO, verta panagrinėti tai, ką daro ir ko nedaro didžiosios chemikalų (ar ne keista, jog būtent jos skatina GMO tyrimus, kuomet GMO turėtų sumažinti chemikalų vartojimą) kompanijos.

Saldžioji porelė – GMO ir herbicidai

Daugiau nei trečdalį pasaulio sėklų (ir GM, ir ne) rinkos valdo dvi JAV kompanijos: jau minėtoji „Monsanto“ bei „DuPont“. Didžiausia europietiška kompanija „Syngenta“ tenkinasi kuklesniais 9 proc. ( tiesa, galima paklausti: kur savo sėklas parduoda ES kompanijos, jei GMO pačioje ES uždraustas?) Visos šios kompanijos siūlo savo klientams „dvigubą“ paketą: genetiškai modifikuotas sėklas ir... herbicidus.

Tokie buvo ir kukurūzai, kuriuos Lietuvoje auginti norėjo „Monsantu“ kompanija. Vadinamieji „RoundUp ready“ (soja, kukurūzai, medvilnė) augalai yra specialiai pritaikyti kompanijos gaminamam herbicidui „RoundUp“ (kurio pagrindas yra glifosatas) ir parduodami drauge su minėtu chemikalu, be kurio jų auginimas neturi prasmės. Oficialiai teigiama, jog taip sumažinamas vartojamų chemikalų kiekis. Tačiau, kaip rodo įvairūs tyrimai, šių augalų auginimas glifosato naudojimą tik padidina (Argentinoje nuo 1990-ųjų kuomet pasirodė pirmieji genetiškai modifikuotos sojos laukai, purškiamo glifosato kiekis padidėjo nuo 1 mln. litrų iki 130 mln. litrų per metus, JAV per 13 metų pesticidų suvartojimas genetiškai modifikuotiems augalams išaugo 144,4 mln., herbicidų – 173,5 mln. kilogramų).

Kurti tokius augalus ir pardavinėti juos drauge su sėklomis – auksinis verslas. Kadangi daugelis genetiškai modifikuotų augalų nesidaugina – t.y. jų sėklas reikia pirkti kasmet iš to paties gamintojo (kuriamos sudėtingos sistemos stebėjimui, jog ūkininkai sėklų nevogtų), jie tampa priklausomi nuo kompanijos. Pradėjus tokį verslą „keisti profilį“ sunkoką – Indijoje vyriausybei džiugiai skelbus „žaliąją revoliuciją“, euforijos apimti ūkininkai masiškai įsiskolindavo tam, jog įsigytų GMO sėklas ir taip pat masiškai žudydavosi, kuomet dėl liūčių ar sausros pasėliai žūdavo. Dėl to, jog iš likusių sėklų atželdinti plotų nebebuvo įmanoma, jie įklimpdavo į dar didesnes skolas... Matyt ne veltui didžiausios sėklų ir chemikalų gamintojos pasaulyje „Monsantų“ pardavimai 2007-2009 metais išaugo trimis procentais ir pasiekė beveik 12 mln. JAV dolerių. Didžiausią pelną „Monsantu“ gauna iš genetiškai modifikuotų sėklių.

ES ilgą laiką priešinosi GMO auginimui savo teritorijoje ir ribojo įvežimą. Tačiau ES chemijos pramonė dabar patiria nuostolių – tiek dėl ekonominės krizės, tiek dėl augančios Azijos šalių konkurencijos. Tad ko gero nekeista, jog leista auginti būtent „BASF“ - didžiausios pasaulyje chemikalų kompanijos, kasmet į Vokietijos biudžetą įnešančios, sukurtą bulvių rūšį – kam importuoti, jei darbą gali padaryti savi?

Visagalė soja

Tačiau tai, kad ES kyla triukšmas dėl vienos bulvių veislės nereiškia, jog mūsų gyvenime GMO nėra. Kaip jau minėta, GMO leidžiama importuoti: medvilnė, bulvės, kukurūzų krakmolas naudojami pramonėje bei kai kurios rūšys maistui. Kalbėti apie GMO neįmanoma neminint visur esančios sojos, aptinkamos sausainiuose, rašale, dažuose, aliejuose ir t.t. Tačiau svarbiausia, ji naudojama gyvulių pašarams. Europoje auginamų galvijų vertė 2008-aisiais buvo 150 mlrd. JAV dolerių, t.y. sudarė apie 4 proc. viso Sąjungos BVP. Po kempinligės protrūkio, uždraudus vartoti gyvulių kaulų miltus, pašaras jiems gaminamas iš baltymų gausios sojos, kurios kasmet importuojama apie 32 mlrd. tonų. Sojos paklausa ES tik didėja tad tam tikra prasme yra tik laiko klausimas, kada bus pradėtos svarstyti auginimo galimybės ar bent jau sumažinta importuojamos sojos kontrolė.

Pagrindiniai importo šaltiniai yra JAV ir Lotynų Amerikos šalys: Argentina ir Brazilija. Tik pastarojoje apie trečdalį laukų užima nemodifikuotos sojos pupelės; pirmosiose dviejose GM soja sudaro iki 99 proc. viso sojos eksporto. Lotynų Amerika jau dabar išaugina ir parduoda daugiau sojos nei Šiaurės Amerika.

Jei abejojama dėl GMO poveikio sveikatai, galbūt nereikėtų abejoti tuo, ką teigia GMO sėklų ir chemikalų kompanijos, viešinančios savo indelį į jų produktus perkančių šalių ekonomikas. Jei didelė dalis ES pramonės vienaip ar kitaip pagrįsta importuojama soja ir kitais GMO produktais, galbūt jų auginimas tikrai yra panacėja šalims, kuriose daug dirbamos žemės ir pigi darbo jėga?

Soja nepripažįsta sienų

Didžiausia pasaulyje GM sojos eksportuotoja yra JAV, Brazilija ir Argentina. Pastaroji yra neretai vadinama pasaulio grūdų aruodu, tačiau kuo toliau, tuo labiau toks pavadinimas neatitinka realybės. Šiuo metu daugiau nei pusę visos derlingos žemės užima... soja. Be to – genetiškai modifikuota. Drauge su GM kviečiais ir kukurūzais tai sudaro daugiau nei 80 proc. visos dirbamos žemės.

Tiesa, soją Argentina augino jau anksčiau – maždaug nuo 1970-ųjų ją parduodavo Kinijos rinkai. Tačiau būtent „Monsanto“ sukūrus pirmąsias GM sėklas, 1996-aisiais prasidėjo iki šiol trunkanti meilės ir neapykantos istorija. Po 2001-aisias šalį sukrėtusios ekonominės krizės, ir augant sojos paklausai vis daugiau šalies ūkininkų ėmė kreditus siūlomus GM sojos auginimui. Krizės nustekentai šaliai tai buvo lyg atgaiva – augant paklausai ir sojos kainoms mokesčiai gaunami iš sojos gamintojų ženkliai prisidėjo prie ekonomikos atsigavimo, tuo labiau kad ir iki krizės Argentina buvo žemės ūkio šalis. Vis didėjantys sojos plotai netrukus virto tikra aukso gysla ( kartais soja tiesiogiai vadinama žaliuoju auksu).

Tiesa, kai kuriems šis auksas greitai virto žaliuoju košmaru. Pirmiausia, smarkiai pabrango žemės plotai – žemę, neretai neturėjusią didelės vertės dirbančios šeimos ar smulkieji ūkininkai būdavo verčiami ją parduoti už grašius arba staiga sužinodavo, jog keistų pirkimų ar paveldėjimo dėka atsirado tikrieji jos savininkai. Ištisos šeimos ir bendruomenės su policijos pagalba būdavo nuvaromos nuo žemės, kurią dirbo dar jų seneliai, ir paliekamos gatvėje. Panašūs procesai vyko ir tebevyksta Paragvajuje, Urugvajuje, Brazilijoje.

Brazilijoje sojos pasėliai sparčiai plėtėsi Amazonės miškų sąskaita – vien 2004-aisiais iškirsta 24000 kvadratinių kilometrų, t.y. Apie pusės Šveicarijos dydžio plotas. Tiesa, nors Kopenhagos susitikime Brazilijos atstovai pasigyrė gerokai sumažinę miškų kirtimo mastus, neaišku ar taip nutiko dėl sąmoningų politikų, ar prisidėjo ir pasaulinės ekonomikos sulėtėjimas.

Tad dabar, pačiame Lotynų Amerikos centre atsirado naujas tvarinys, kol kas nesuteikiantis savo pilietybės, tačiau nešantis nemažą pelną – Jungtinė sojos respublika. Kompanija „Syngenta“ ( taip, čia savo 9 proc. rinkos suranda ši šveicarų kompanija), „Jungtinės sojos respublikos“ terminą panaudojo savo reklamos kampanijai, tačiau dabar visi, tiek sojos auginimo šalininkai, tiek priešininkai jau kalba apie sojos respubliką nusidriekusią tarp Argentinos, Paragvajaus, Brazilijos, Bolivijos bei Urugvajaus. Paragvajuje nedidelis sojos laukas paprastai būna 5-20 hektarų dydžio, didieji gali siekti ir iki 1000 hektarų, tačiau palei sieną su Brazilija esama ir 5000 ar 6000 hektarų dydžio plotų. Tam, jog galėtume įsivaizduoti – nedidelė sojos plantacija būna penkių – dvidešimties futbolo aikščių, didelė – 1000-6000 futbolo aikščių dydžio...

Nereikia idealizuoti nei vienos iš šių šalių ir iki sojos atsiradimo. Tačiau ten, kur niekada neegzistavo nei bedarbio pašalpos ir beveik neegzistavo parama skurstantiems gyventojams, kiekvienas žemės ruoželis reiškė, jog jie bent jau turės ką valgyti. Tvirtinama, jog vien Argentinoje tarp 1988-2002-ųjų buvo uždaryti 103 405. t.y. ketvirtadalis visų ūkių. Nuvaryti nuo žemės žmonės papildo pašalpų gavėjų gretas, traukiasi į miestus, kuriuose darbo irgi nėra, arba lieka gyventi Sojos respublikos pakraščiuose ir tampa liudininkais to, kas šiandien vadinama moderniu žemės ūkiu.

Gal kam menkės?

Didinant našumą visas gamybos procesas – mechanizuotas. Naujos technologijos pagrindas - trigubas: „RoundUp ready“ sojos sėklos, daug glifosato, purškiamo tiesiog iš lėktuvų ir mechanizuotas sojos surinkimas. Ten, kur ūkelius turėjo dešimtys šeimų šiandien dirba vienas traktorius, mat 100 hektarų dydžio sojos lauko apdirbimui reikia vieno arba dviejų žmonių. Taigi, darbo vietų ši pramonės šaka nekuria.

Vartojamo glifosato kiekių reguliavimas paliktas pačiam Dievui – surinkta gausybė greta sojos laukų gyvenančių žmonių skundų dėl padidėjusio vėžinių ligų bei apsigimimų skaičiaus. Sojos augintojai viską neigia ir dažniausiai su politikų, policijos bei korumpuotų medikų pagalba numalšina netgi norą skųstis.

Žymiausia „pergalė“ prieš tylą yra Silvino Talaveros atvejis Paragvajuje. Talavero šeimos namas stovi tik keli šimtai metrų nuo didelio sojos lauko priklausančio Vokietijos verslininkams. 2003-iaisias tuomet 11-metis Silvino važiuodamas dviračiu namo pakliuvo į glifosato, kuriuo buvo purškiamas laukas, „lietų“. Iš pradžių vaikas nieko nepajuto ir sėkmingai grįžo namo. Iš produktų, kuriuos jis vežėsi savo krepšyje buvo pagaminti šeimos pietūs... Nekeista, jog netrukus visi šeimynykščiai atsidūrė ligoninėje konstatavus apsinuodijimą. Po kelių dienų Silvino leista grįžti namo, tačiau berniukui bandant atsigauti, rūpestingi sojos augintojai vėl purškė savo laukus. Vėjas pūtė link Talavero namų... Antro apsinuodijimo vaiko organizmas tiesiog nebepakėlė. 2006-aisiais Silvino sesuo pagimdė apsigimusį kūdikį, kuris netrukus mirė.

Talaverų šeimos atvejis – ne vienintelis. Vėliau sekęs bylinėjimosi procesas priminė muilo operą su tragedijos elementais, kol galiausiai du verslininkai, purškę laukus buvo nuteisti kalėti. Tačiau tai – išimtis. Nevyriausybinių organizacijų atstovai bando registruoti atvejus, kuomet medikai vengia pripažinti apsinuodijimus herbicidais, tačiau tai nėra lengva – stengiamasi žmones papirkti, jiems grasinama.

Tačiau herbicidai, nedarbas ir prastos gyvenimo sąlygos – ne vienintelė problema. Problemų kelia ir tai, kad soja – ekspansyvus augalas, alinantis dirvožemį. Be to, ją nurenkant mechaniškai nelieka jokių natūraliai tręšiančių žemę kritulių. Po kelerių metų visiškai nualinamas dirvožemis, tad plotus tenka perkelti kitur. Taip Sojos respublika plečiasi surydama vis daugiau ariamos žemės, miškų. Argentinoje sojai savo dalį užleidžia net ir gyvulių augintojai.

Visai neseniai dėl jautienos trūkumo šalies, kadaise garsėjusios savo sultinga jautiena, prezidentė Cristina Fernández de Kirchner asmeniškai pradėjo agituoti visus valgyti... menkę. Tam tikromis dienomis ir specialiuose parduotuvėse perkantys tris kilogramus menkės mokėdavo gerokai pigiau ir gaudavo kilogramą ryžių. Žinoma, valgyti žuvį sveiką, bet tikriausiai ne todėl, jog šalyje nebeliko vietos galvijų auginimui.

Paradoksalu, jog tam, kad europiečiai išmaitintų savo galvijus, kitame pasaulio gale jų nelieka.

Žalia žolė, bet ne žolė...

Bet grįžkime į Lietuvą. Soja, kurią purškiant buvo nuodijami žmonės, pasiekia ir mus. Kasdien. Kaip ir kiti genetiškai modifikuoti augalai – tokia yra realybe ir tik laiko klausimas, kada augantis rinkos poreikis privers ES legalizuoti jų auginimą, juk po 12 metų jau padarytas pirmasis žingsnis. Galbūt ES pajėgs reguliuoti chemikalų kiekius ir užtikrinti, jog sojos auginimas nebūtų toks žalingas ją auginančių šalių gyventojams kaip tai nutiko Lotynų Amerikoje, Indijoje ar kai kuriose Afrikos respublikose. Tačiau, galbūt, leidusi auginti GMO, ES tik padidintų kompanijų, parduodančių sėklas ir herbicidus, pelnus.

Ar galima ir ar reikia stabdyti procesą teks spręsti tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu. Ypač, jei genetiškai modifikuotų monokultyvų auginimas pasirodys patrauklia galimybe ekonominės krizės nuvargintoms šalims turinčioms daug nedirbamos žemės bei pigią darbo jėgą. Jei leidus auginti GMO „ne“ joms ištars vokiečiai, prancūzai ar italai, ką pasakysime mes?

Tada bus galima prisiminti šalių, jau nuėjusiu šiuo keliu pavyzdį. Kita vertus, sakoma, jog lietuviai valgo per daug mėsos. Gal šitaip pamėgsime žuvį?

http://www.economist.com/world/europe/displaystory.cfm?story_id=16103267

Estonia is a step closer to getting euro.

Great for them.

More insteresting comment under the article ( its not DELFI. The comments actually ARE interesting):

...It is surprising, by the way, that Sweden, being a country with one of the most comprehensive social security net in Europe, still manages to stay within limits imposed by the Euro zone. That proves, to me at least, that it's possible to combine a welfare state with no crippling deficit or large national debt. And yes, I realize that part of the answer is their extremely high taxes. But then one could imagine a state with a little fewer welfare services provided and with lower taxes than in Sweden - a state of good compromise, if you will...

Indeed, is it possible?

Begining. Pradžia arba pakliedėjimai iš Barselonos

The first note should be inspiring. Indeed it will be not. Small shyzofrenic blogg for making connections y puentes entre varios intereses, realidades y lenguas... Lotynų Amerika, mylima Rytų Europa, kelionės, seni straipsniai ir nauji pastebėjimai.

Tai, ką girdžiu apie vieną pasaulio pusę, būdama pusiaukelėje.

Paskaitos, skaitalai ir video.

Katalonija nematytoji: Montserrat

„Mes, katalonai, žmonės išsilavinę ir užsienio kalbų mokomės “, - kažkada pareiškė viena barselonietė tikindama, jog Barselonoje be jokių problemų galima susišnekėti... ispaniškai. Iš tiesų, ispaniškai čia susišnekėsite. Kaip, neretai, ir angliškai (kas bet kuriame kitame Ispanijos mieste nėra taip savaime suprantama).

Barselona – jau pamėgtas daugelio turistų miestas. Savita atmosfera, originali Antonio Gaudi architektūra, gyva pagrindinė miesto „arterija “ La Rambla, senamiestis... Tačiau, kaip tvirtina patys barseloniečiai, tai nėra nei Ispanija, nei Katalonija. Norint pamatyti tikrąją Kataloniją ir suvokti jos savitumą, reikia bent trumpam ištrūkti iš Barselonos. Vien jau tam, kad suprastumėte, jog katalonai nėra ispanai.

Katalonija

Katalonija šiuo metu yra autonomiją turintis Ispanijos regionas. Šis du kartus už Lietuvą didesnis regionas (šiek tiek daugiau nei 7 mln. gyventojų) ne tik yra ekonomiškai stipriausias šalyje, bet ir turi savo parlamentą (Katalonija turi ir privilegiją kai kuriais klausimais tiesiogiai, o ne per Ispanijos vyriausybę derėtis su ES). Po 2006-ųjų referendumo Katalonija autonomijos gavo dar daugiau.

Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrę katalonų miestai prekiavo su graikais ir romėnais. Tačiau XII a. susiliejusi su kaimynine Aragono karalyste, Katalonija neapsaugojo savo teisių. XV a . plėtojant prekybą, stiprėjo miesto vaidmuo ir separatistinės nuotaikos. Katalonai kariavo Trisdešimtmetį karą (1618–1648) prieš karalių Pilypą IV. 1917 m. įsiplieskė dar vienas sukilimas, kuris buvo nuslopintas. Pilietiniame 1936–1939 metų kare Katalonijos rojalistai kariavo respublikonų pusėje, tad laimėjus frankistams prasidėjo represijos, buvo uždrausta katalonų kalba. Pirmąją savo vyriausybę katalonai išsirinko tik praėjus trejiems metams po Franco mirties. Dabar katalonai nuolatos stengiasi pabrėžti esantys kitokie.

Montserrat

Taigi, ką pamatyti Katalonijoje? Atvykus į Barseloną, galima pradėti nuo to, kas yra greta - puiki susisiekimo sistema leidžia pamiršti mašiną. Į užmiesčius vykstantys traukiniai stoja keliose stotyse, sujungtose su metro (Catalunya, Paseig de Gracia, Arc de Triumf ir kt.). Bilietai nėra brangūs. Drąsuoliai, galite mėginti keliauti su metro bilietu. Mašinos priima, tačiau ilgesniuose maršrutuose bilietus tikrina...

Viena iš įspūdingiausių vietų, esanti tik maždaug pusantros valandos kelio nuo Barselonos traukiniu – Montserrat („dantyto, nelygaus kalno“) gamtinis parkas. Tai kalnų masyvas, stūksantis lygumoje, giedrą dieną matomas net ir iš Barselonos.

Nacionaliniu parku 1989-aisiais paskelbti kalnai, ypatingi savo geologija – nepaprastai „švelnių “ formų monolitai, sudaryti iš apvalių, nugludintų formų akmenėlių. Aukščiausia viršukalnė – Sant Jeroni, iškilusi 1236 m.

Montserrat yra ideali vieta žygeiviams – kalnai išraižyti sužymėtais takeliais, tinkamais įvairaus pasirengimo žmonėms. Jei neturite ūpo kilti aukštyn – iki 1000 m pakelia funikulierius. Tačiau nusileisti žemyn – būtina. Jausmas, kuomet leidžiamasi į tarpeklį tarp dviejų stačių kalnų šlaitų – neįtikėtinas.

Dvasinis centras

Dėl gamtos grožio ir paslaptingumo čia savo šventyklas rengė jau pagonys. Nuo V a. kalnuose apsigyveno pirmieji krikščionių atsiskyrėliai. Legenda pasakoja, jog 880 m. kalnuose apsireiškė Mergelė Marija. Jos apsireiškimo vietoje buvo rasta ir Juodoji Montserrat mergelė. Sakoma, kad procesija ją mėgino išnešti iš olos, tačiau benešant ji pasidariusi nepakeliamai sunki. Nuspręsta tai traktuoti kaip Mergelės ženklą, jog ji norinti čia likti. Taip aplink ją pastatyta koplyčia, tapusi 1025 m. 750 m aukštyje įrengto benediktinų vienuolyno dalimi. Tikima, jog ją palietus, išsipildo patys didžiausi troškimai. Kalnuose galima aplankyti ir šventa laikomą olą, kurioje skulptūra buvo rasta.Tačiau dabar nustatyta, jog skulptūra buvo sukurta XII a. Be to, ji nėra juoda - medį patamsino laikas ir žvakių dūmai.

Dabar vienuolyno ansamblis atstatytas, mat buvo suniokotas Napoleono karų metu. Laimei, nenukentėjo didelė biblioteka. Taip pat čia įrengtas ir katalonų dailės muziejus. Vienuoliai, beje, nepriklausomi nuo Vatikano, noriai priima visus piligrimus – turizmas yra turizmas – veikia suvenyrų krautuvė (būtina paragauti Montserrat likerio), o norintiems pasilikti kalnuose ilgiau, galima išsinuomoti mažytę celę.

Vienuolynas – ne tik dvasinis Katalonijos centras, bet ir pasipriešinimo frankizmui simbolis. Čia glaudėsi besislapstantys partizanai, o katalonų kalbos draudimo metais vienuoliai propagavo taikų, bet nuosaikų nacionalizmą.

Vienuolynas žymus ir vienu seniausių berniukų chorų Europoje, įsteigtu XIII amžiuje. Jį galima išgirsti per vidurdienio mišias.

Galiausiai, būtina paragauti velniškai brangių, bet tikrai gardžių vietinių sūrių, medaus ir pyragų, pardavinėjamų šalia vienuolyno.

P. S. Tik neskubėkite girti, kokie gardūs ispaniški sūriai. Jus pataisys – jie kataloniški.